Kasmet vasario pradžioje švenčiame Pasaulinę pelkių dieną. Derėtų tai daryti vasario 2 – ąją, nes būtent šią dieną pasirašyta garsioji Ramsar‘o konvencija, susitarta saugoti pasaulio šlapžemes. Tačiau, šiais metais pelkių dieną šventėme vasario 5 – ąją, penktadienį.

Penktadienio popietę į Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos salę pradėjo rinktis gausus svečių būrys. Šį kartą mus vienijo Čepkelių pelkė.

Pirmasis susirinkusius pasveikino direktorius Eimutis Gudelevičius.

Gamtos skyriaus vedėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė visus sužavėjo vaizdžiai ir paprastai pasakodamas apie Čepkelių pelkyno vertybes, apie jų svarbą pasaulio šlapžemių kontekste.

Po šio pranešimo liejosi prisiminimai. Direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis rūpinosi, kad kiekvienas norintis galėtų pasisakyti, savo prisiminimais apie „Gudo šalalį“pasidalinti. Ir ko tik neišgirdom, ko tik nepripasakojo vyresnieji kaimų žmonės – kam kranklys „andarokų“ nunešė beuogaujant, kas partizanų bunkerį raisto saloj užtiko, kam teko šienaut, miškus kirsti, „lapūkų“ vežimus priraut ar su vilkais akis į akį susitikt. Teko ir pasiginčyt, o kaip gi. Juk kiekvienas pasaulį matom kitaip ir savaip jį suprantam. Brangūs šitie prisiminimai pasakoriams, juk jie iš jaunystės, kai ir darbai neatrodė sunkūs, dainom palydimi. Smagiai pabendravę visi sugužėjo prie vaišių stalo ir stebėjosi gaspadinių išradingumu – iš grikių kruopų kotletus kepti. Valgėm, gyrėm ir dar dėjomės.... Ir netilo kalbos, ir daina suskambėjo iš tų laikų, kai Gudo šalies uogautojos ir šieno grėbėjėlės salose laužus kūreno ir prie jų vakarojo....

Užkandus, arbatos atsigėrus, Eugenijus Drobelis visus pakvietė pasigrožėti Čepkelių vaizdais, augalų ir gyvūnų nuotraukomis. Jo meniškos fotografijos bylojo apie nepaprastą meilę šio krašto gamtai, Čepkelių raistui. Valandų valandos praleistos raiste, speige ar zyziant milijonui uodų, fiksuojant niekada nepasikartosiančias gyvenimo akimirkas.Gervių, erelių žuvininkų, kurtinių gyvenimo. Tokių akimirkų nuoseklią seką stebėjome filme „Kai teksi kurtiniai“. 

Iš lėto skirstėsi žmonės, vis pasišnekučiuodami tarpusavy. Kiekvienas turim savą santykį su pelke ir kiekvienam jis savaip brangus.